Apmąstymai, gyvenimo dėsniai ir ramunėlės

Kur leidžiasi saulė anksčiau, nei keliuos,
Kur kitas pasaulis už sniego kalvos -
Ten ir aš savo sapną į dangų keliu.
Aš ten, kur ir tu.

Tarp varveklių paklydę mes, tarsi vaikai,
Sekam pasaką apie meilę ir tai,
Kaip nakty sidabrinėj suradom namus:
Dabar mes kartu.

Tyliai leidžiasi žvaigždės už tavo pečių,
Dienos miršta iš lėto, bet man nesvarbu -
Net jei saulė užmigtų žiemos miegu,
Aš būsiu su tavim kartu.

Kur mėnuo nežino, kuo aš vardu
Ir naktys ateina kitu laiku -
Ten ir aš savo meilę tarp pirštų slepiu.
Aš ten, kur ir tu…

Palik mane -
aš seniai jau mirus siela,
aš toli ir man nemielas
tavo veidas.

Pamiršk mane -
aš nebesu tyra,
aš nebesu tikra…

Aš tokia šalta,
Kaip žemė žiemą,
Tokia tuščia,
Kaip kregždės lizdas
vėlų rudenį esu…

Tokia akla,
Kaip mėnuo skausmui,
Tokia kurčia,
Kaip vėjas auštant
rytui. Aš neturiu namų…

Užmerk akis,
Kad nematytum mano veido,
Kad neregėtum, kaip išeisiu
iš širdies.

Tyloj pabūk -
palaidoki mane,
sugrįžki į save…

Nesakyk, kad aš
galiu suklysti -
Pati bijau
laiko pirštų,
užspaudžiančių akis…

Paleisk mane
Net į bedugnę:
Už tiesų kelią
Man brangesnė
laisvė.

Kažkada išdrįsau jums parodyti savo “šedevrus” ir sulaukiau skatinimo piešti toliau. Neslėpsiu, toks švelnus spyris į užpakalį man padėjo - galiausiai vėl paėmiau pieštukus į rankas :) Pasirodo, reikėjo tik poros valandų, kad tos sadistės žirafos, gulėjusios mano stalčiuje visus metus, būtų pabaigtos (nors dar visą mėnesį nesugėbejau jų nupaveiksluoti ir įkelti į blog’ą). Taigi, pateikiu jas jūsų teismui:

Negaliu apsakyti, koks nuostabus jausmas VĖL piešti. Tai tiesiog… nežemiška :)

Alsuoju džiugesiu…

p.s.: Ačiū visiems mane palaikiusiems :)))

Mes užkalbėjom vienas kitą.

Tu prašei audros, kad atsiųstų artimą sielą,
Aš - kuždėjausi su vėju, prašydama mane mylėti.
Buvau ta pamišėlė, o tu -
beviltiškas šauklys.

Aš išgirdau tave
ir sekiau paskui vėją
į rūku apsigobusį slėnį,
kur Meilės burtai mus sujungė.

Mes užkalbėjom vienas kitą…

Plaukuose tavo slepias cikados.
Jas girdžiu vienišais vakarais,
Kai pakyla dvasios iš žemės,
Apsigobusios veidus rūkais.

O, kaip virpa sušalusios rankos,
Kai pakvimpa vėjas tavim…
Netektim.
Neviltim.

Tavo akys - durpynai iš pelkių,
Be brastos ir be žemės kelių,
Į kuriuos visam amžiui panerti
Lyg beprotis aš šiąnakt geidžiu.

Trokštu vandeniu būt tau ant lūpų,
Išsilieti į glėbį purslais
Ir kartu su tavim noriu būti
Šalto speigo pilnais vakarais.

Prie kaktos prisiglaudęs ilsiuosi,
Apsigobęs vėsa iš dausų…
Kaip ir vakar, aš vėlei gailiuosi,
Kad turėti tavęs negaliu.

Nuo vasaros lietaus sustirusiais pirštais (tokia čia ir vasara, huh?) baksnoju klaviatūrą dėl dviejų priežasčių:
1. Liūdna žiūrėti į savo merdėjantį blog’ą, kai artėja mudviejų gimtadieniai, o mano eilės stovi kažkur eilėj (ne maximoj, o darbuose) ir neturiu ką parašyti, o bet ko - nesinori.
2. Po liūto nosimi pažadėjau keliems blog’eriams parodyti visus savo “meno šedevrus”, o pažadų nemėgstu laužyti.

Taigi, jūsų teismui atiduodu šitą spygliuotą mažylį, kurį piešiau gulėdama Vingio parke ant pievutės ir kažkada pažadėjau (again) padovanoti savo pusseserei. Štai jis - Ežiukas ne rūke :)

Seniai seniai, kai dar buvau stropi ekologijos studentė, entomologiniais tinklekiais gaudžiau vabzdžius, uodus, drugius… O tada juos pribaigdavau gera doze acetono ir prismeigdavau į kolekciją - reikėjo praktikos atsiskaitymui. Gaila buvo, bet nenorėjau skolos vien dėl gailesčio vabzdžiams (jei būčiau žinojusi, kad vėliau studijas mesiu, būtų buvę kitaip)… Dabar, kai žiūriu į šitą piešinį, man gaila visų tų drugelių, kuriuos numarinau. Mokslas žiaurus ir neteisingas. Žmogus - taip pat.

Pereikime prie linksmesnių temų :) Norėčiau padėkoti jums už tokius mielus komentarus, kurie buvo skirti žvėrių karaliui liūtui - buvo be galo malonu tokių sulaukti. Tikiuosi, šis darbelis jums irgi patiks.

Jei atsirastų norinčių priglausti šį drugelį pas save - mielai padovanosiu. Tik brūkštelkit man žinutę ;)

Nors nuotrauka ir ne puikiausios kokybės, bet drugelis visai simpatiškas, ar ne?

Nuo to laiko, kai Vilnius liko toli už mano pečių jau praėjo beveik metai. Kartu su Vilniumi palikau ir savo aistrą piešti. Dabar dažnai prisimenu tuos laikus, kai nesiskirdavau su popieriumi ir pieštukais namie, per paskaitas, parke… Kažkur giliai stalčiuje mėtosi ir nebaigtos piešti žirafos. Jos laukia, kol nepabijosiu vėl paliesti baltus kaip sniegas pieštukus…

Šis liūtas - vienas mano mylimiausių darbų.

Alsuoju nostalgija…

Žiema.
Aš vėl priglusiu
kaip šaltas sniegas
prie kapo glaudžias nebyliai

Žiema,
vėl naktys ilgos
ir tuščios
kaip kūnai be sielų.

Ir mėnuo
toks šaltas
į dangų įspaustas.
Su vėju
(kuris pamišęs)
glaudžiuos prie stiklo,

bet visa tai netikra:
ta saulė – išblukus;
be kraujo mano lūpos

ir akys nemato
balto šerkšno raštų…

Žiema
vėl mano sieloj.

O už lango žydi gėlės

Migdoliniai debesys slenka dangum,
Cirtusais kvepia kas rytą rasa.
Saulė - lipni taip, kaip pievų medus…
Kas iš to, jei regiu tai viena?
Vėjas veidą nuprausia
tik man…
Medžiai rankomis moja
tik man…
Naktis kaklą bučiuoja
tik man…

Aš prašiau lietaus šaukt ir kitus.
Saulę - leist paragaut jos medaus,
Kad pabustų iš miego žmogus,
Praregėtų, gebėtų pajaust:
Vėjo kuždesį - skirtą ir jam…
Upių paslaptis - saugotas jam…
Ne tik man žemės meilė.
Ir jam…